Nuo vokiečių abėcėlės ir tarimo protinga pradėti bet kokią pažintį su kalba: kol jūs negirdite, kaip skamba žodžiai, ir nesuprantate skaitymo taisyklių, net pažįstama leksika skambės „barškanti“ ausiai. Geros naujienos – vokiečių kalba skaitoma nuspėjamai, o pagrindinių taisyklių nedaug.
Vokiečių abėcėlė ir raidės
Vokiečių abėcėlės pagrindą sudaro tos pačios dvidešimt šešios lotyniškos raidės kaip ir anglų kalboje, todėl jas išmokti nuo nulio nesunku – svarbiau įsiminti jų vokiškus pavadinimus, kad mokėtumėte diktuoti žodį raidėmis. Žemiau – visa vokiečių abėcėlė su raidžių pavadinimų tarimu, įskaitant umliautus ä ö ü ir ß. Spustelėkite bet kurią raidę, kad išgirstumėte, kaip ji skamba vokiškai:
Būtent nuo to patogu pradėti naujokui: abėcėlė suteikia pagrindą transkripcijos skaitymui ir visam tolimesniam mokymuisi, apie kurį detaliai aprašyta vadove vokiečių kalba nuo nulio. Įsisavinę raides, jau galite lėtai skaityti paprastus žodžius.
Umliautai, ß ir sudėtingi garsai
Tai, kas skiria vokiečių grafiką nuo anglų, yra umliautai ä, ö, ü ir raidė ß (es-cetas). Umliautai keičia balsio garsą, ir jų negalima ignoruoti: „schon“ ir „schön“ yra skirtingi žodžiai. Es-cetas ß tariamas kaip duslusis „s“ ir sutinkamas po ilgųjų balsių. Atskiro dėmesio reikalauja raidžių junginiai su savo pastoviais garsais – sch tariama kaip „š“, ch po kai kurių balsių suteikia būdingą „ch“ garsą, ei tariama kaip „ai“, eu ir äu – kaip „oi“, o ie – kaip ilgas „i“. Šie junginiai apima daugumą iš pirmo žvilgsnio „nesuprantamų“ žodžių, ir juos verta išnagrinėti pirmiausia.
Skaitymo taisyklės ir transkripcija
Pagrindinis vokiečių kalbos patogumas yra tai, kad ji didžiąja dalimi skaitoma taip, kaip rašoma – išmokę raidžių junginių skaitymo taisykles ir pripratę prie kirčio (kuris paprastai tenka šaknies pirmajam skiemeniui), galėsite taisyklingai tarti net nepažįstamus žodžius. Transkripcija šiuo atveju reikalinga mažiau nei anglų kalboje, bet pradžioje padeda: „Memofluent“ kiekvienas žodis turi transkripciją ir kontekstą, todėl tarimas ir reikšmė įtvirtinami kartu. Pabandykite:
Dažnai užduodami klausimai
Kiek raidžių vokiečių abėcėlėje?
Dvidešimt šešios pagrindinės lotyniškos raidės plius trys umliautai – ä, ö, ü – ir raidė ß. Umliautai ir ß paprastai laikomi ne atskiromis raidėmis, o specialiomis žymėmis.
Ar reikia mokytis transkripciją?
Pilnai nebūtina – vokiečių kalba skaitoma pagal taisykles. Bet pradžioje transkripcija padeda neužfiksuoti neteisingo tarimo.
Kaip skaitomi umliautai ä, ö, ü?
Jie keičia balsio garsą ir yra svarbūs prasmei: „schon“ ir „schön“ yra skirtingi žodžiai. ä yra arti „e“, ö ir ü – garsai be tikslaus lietuviško atitikmens, juos reikia įsiminti klausant.
Kaip skaitoma raidė ß?
Kaip duslusis „s“. Sutinkamas po ilgųjų balsių ir diftongų, pavyzdžiui, žodyje „Straße“ (gatvė).
Kur krinta kirčis vokiečių žodžiuose?
Paprastai ant pirmojo šaknies skiemens. Skoliniuose ir kai kuriuose priesagų žodžiuose būna išimčių, bet pagrindinė taisyklė veikia daugeliu atvejų.
Komentarai
0 ·